Vengrijos porcelianas: tradicija, meistrystė ir naujovės

Kalbant apie Europos porcelianą, pirmiausia dažniausiai prisimenamas Meisenas, Sèvres ar Viena. Tačiau Vengrijos manufaktūrų istorija atskleidžia kitokį porceliano pasaulį – spalvingesnį, drąsesnį ir glaudžiai susijusį ne tik su aristokratų stalais, bet ir su architektūra, technologiniais eksperimentais bei besiformuojančia nacionaline kultūra.

Šią istoriją geriausiai pasakoja trys manufaktūros – Hollóháza, Herend ir Zsolnay. Jų raida, kūrybinės kryptys ir gamybos būdai labai skirtingi. Hollóháza atstovauja seniausiai vietos tradicijai, Herend išgarsėjo nepriekaištingai rankomis tapytu porcelianu, o Zsolnay – neįprastomis glazūromis, technologinėmis naujovėmis ir kūriniais, pakeitusiais Vengrijos miestų veidą.

Porcelianas aristokratijos ir pokyčių laikotarpiu

XIX amžiaus Vengrija buvo Habsburgų monarchijos dalis. Turtingų aristokratų rūmuose buvo naudojami Meiseno, Vienos, Sèvres ir kitų žymių Europos manufaktūrų servizai. Porcelianas reiškė ne vien prabangą – jis rodė šeimos padėtį, skonį ir ryšius su Europos kultūra.

Vietos manufaktūroms iš pradžių teko konkuruoti su jau pripažintais Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos gamintojais. Tačiau vengrai gana greitai suprato, kad išlikti galima ne kopijuojant masinę produkciją, o kuriant išskirtinius, daug rankų darbo ir technologinių žinių reikalaujančius objektus.

Šioje aplinkoje susiformavo keli skirtingi Vengrijos keramikos keliai. Vienos manufaktūros saugojo rankų tapybos ir istorinių dekorų tradiciją, kitos eksperimentavo su medžiagomis, glazūromis ir moderniu dizainu.

Herend: porcelianas, sukurtas rankomis

Herend manufaktūra buvo įkurta 1826 metais nedideliame Herendo miestelyje netoli Balatono ežero. Pirmuoju jos steigėju laikomas Vince’as Stinglis, tačiau tikrasis lūžis įvyko 1839 metais, kai manufaktūrai pradėjo vadovauti Móras Fischeris.

Iš pradžių Fischerio dirbtuvės gamino trūkstamas senųjų aristokratų servisų dalis. Vienas pirmųjų svarbių užsakymų buvo skirtas Esterházy šeimai – reikėjo papildyti XVIII amžiaus Meiseno servisą. Tokie darbai reikalavo ne tik technologinių žinių, bet ir gebėjimo tiksliai perprasti skirtingų manufaktūrų formas, spalvas bei tapybos manierą.

Būtent ši patirtis nulėmė Herend kryptį. Užuot pasirinkusi paprastų kasdienių indų gamybą, manufaktūra susitelkė į nedidelius kiekius, rankų darbą ir meniškai sudėtingus užsakymus.

Tarptautinis pripažinimas atėjo 1851 metais Londone vykusioje Didžiojoje parodoje. Joje pristatytą spalvingą, kiniškų motyvų įkvėptą servisą su gėlėmis ir drugeliais užsakė karalienė Viktorija. Jos vardu pavadintas dekoras iki šiol išlieka vienu žinomiausių Herend raštų.

Vėliau Herend klientais tapo Habsburgų dvaras ir daugelis Europos aristokratų šeimų. 1872 metais Fischeriui buvo suteiktas imperatoriškojo ir karališkojo dvaro tiekėjo vardas. Daugelis dekorų buvo pavadinti jų užsakovų vardais: Esterházy, Rothschild, Apponyi, Waldstein, Liechtenstein ir kitais.

Dekorai, kuriuose susitinka Rytai ir Europa

Herend kūrinių išskirtinumą lemia ne viena konkreti forma ar spalva. Svarbiausia yra pats dekoravimo būdas – smulki rankų tapyba, aukso detalės ir motyvų variacijos, dėl kurių net tos pačios serijos objektai nėra visiškai vienodi.

Daug Herend raštų buvo įkvėpti Kinijos ir Japonijos porceliano. Tačiau rytietiški motyvai čia nebuvo tiesiog nukopijuoti. Jie buvo perkurti pagal XIX amžiaus Europos skonį: kompozicijos tapo laisvesnės, spalvos – dekoratyvesnės, o augalų, paukščių ir vabzdžių motyvai buvo derinami su vakarietiškomis indų formomis.

Vienas santūriausių pavyzdžių – Apponyi dekoras. Jo pagrindu tapo stilizuotas indiškų gėlių motyvas, vėliau supaprastintas ir pritaikytas grafo Alberto Apponyi užsakymui. Nedidelė gėlė, aplink ją išdėstyti lapeliai ir aukso ornamentas sukuria lengvai atpažįstamą, tačiau neperkrautą kompoziciją.

Visai kitoks yra Rothschild dekoras – medžių šakose tupintys paukščiai, vabzdžiai ir smulkūs gamtos epizodai. Victoria raštas išsiskiria sodriomis spalvomis, drugeliais bei žydinčiais augalais. Šie dekorai parodo svarbią Herend savybę: manufaktūra sugebėjo suderinti aristokratišką prabangą su žaismingumu.

Zsolnay: keramika kaip eksperimentas

Zsolnay istorija prasidėjo 1853 metais Pėče, kai Miklósas Zsolnay įsteigė keramikos fabriką. Po dešimtmečio įmonės valdymą perėmė jo sūnus Vilmosas Zsolnay. Būtent jo vadovavimo laikotarpiu fabrikas tapo tarptautiniu mastu žinoma meno ir technologinių eksperimentų vieta.

Lyginti Zsolnay su Herend galima tik iš dalies. Herend daugiausia siejamas su plonu, baltu ir rankomis tapytu porcelianu, o Zsolnay naudojo kur kas platesnį medžiagų bei technologijų spektrą. Manufaktūra gamino dekoratyvinę keramiką, fajansą, akmens masės objektus, porcelianą ir architektūros elementus.

Todėl ne kiekvienas daiktas, kasdien vadinamas „Zsolnay porcelianu“, technine prasme yra porcelianas. Šis pavadinimas dažnai vartojamas kalbant apie visą manufaktūros produkciją, nors atskirų kūrinių medžiaga ir gamybos būdas gali labai skirtis.

Zsolnay produkcija aprėpė istorizmą, secesiją, art deco ir modernizmą. Manufaktūroje kūrė menininkai, skulptoriai ir architektai, todėl jos istorija atspindi ne vien indų gamybą, bet ir platesnę Vidurio Europos taikomosios dailės raidą.

Bard Graduate Center surengtoje Zsolnay retrospektyvoje buvo pristatyta daugiau kaip du šimtai objektų, apimančių maždaug pusantro šimtmečio technologinių ir stilistinių pokyčių.

Eozinas – spalva, kuri keičiasi šviesoje

Garsiausias Zsolnay technologinis pasiekimas yra eozino glazūra. Ji pradėta naudoti XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o pirmieji sėkmingi dirbiniai pasirodė apie 1893 metus.

Pavadinimas siejamas su graikų aušros deive Eos. Ankstyvųjų dirbinių rausvas spindesys priminė saulėtekio šviesą, tačiau vėliau eozino spalvų spektras tapo daug platesnis – nuo žalios, mėlynos ir violetinės iki vario bei aukso atspalvių. Paviršius, priklausomai nuo apšvietimo ir žiūrėjimo kampo, gali atrodyti lyg metalas, stiklas arba šilkas.

Eozinas tapo ypač artimas secesijos estetikai. Banguojančios augalų formos, stilizuotos figūros ir kintantis glazūros spindesys leido keramikai atrodyti beveik gyvai. Šie objektai vertinami ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl sudėtingo gamybos proceso, kurio rezultatas nėra visiškai nuspėjamas.

Būtent šviesa padeda geriausiai suprasti Zsolnay. Objektas, kuris iš vienos pusės atrodo tamsiai žalias, pasuktas gali nušvisti purpurine ar vario spalva. Fotografija šį efektą perteikia tik iš dalies.

Nuo vazos iki miesto architektūros

Kita svarbi Zsolnay naujovė – pirogranitas. Ši šalčiui ir aplinkos poveikiui atspari architektūrinė keramika pradėta gaminti XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Ji buvo naudojama pastatų fasadams, stogams, skulptūrinėms detalėms ir ornamentams.

Zsolnay keramika tapo neatskiriama Vengrijos secesijos architektūros dalimi. Ja dekoruoti Budapešto Didysis turgus, Motiejaus bažnyčia ir daugelis kitų pastatų. Manufaktūra bendradarbiavo su žymiais kūrėjais, tarp jų – vengrų nacionalinės secesijos architektu Ödönu Lechneriu.

Taigi Zsolnay palikimas egzistuoja dviem masteliais. Vieną jo dalį galima laikyti rankoje – vazą, dubenį ar skulptūrą. Kitą galima pamatyti tik pakėlus akis į pastato fasadą.

Hollóháza – seniausioji tradicija

Vengrijos porceliano istorija neapsiriboja Herend ir Zsolnay. Šalies šiaurės rytuose veikianti Hollóháza manufaktūra savo pradžią skaičiuoja nuo 1777 metų.

Iš pradžių čia veikė stiklo dirbtuvės. Vėliau, pasinaudojus apylinkėse randamomis žaliavomis, buvo pradėta keramikos, o dar vėliau – porceliano gamyba. Ilgainiui Hollóháza tapo viena seniausių iki šiol veikiančių Vengrijos manufaktūrų.

Hollóháza kūriniai dažnai artimesni XX amžiaus kasdienio porceliano, modernių servisų ir stilizuotų figūrų tradicijai. Greta klasikinių dekorų manufaktūra kūrė santūresnių, modernistinių formų indus, skulptūrėles, vazas ir interjero objektus.

Šios manufaktūros svarba slypi ne vien atskirų kūrinių puošnume. Hollóháza parodo, kaip porcelianas pamažu persikėlė iš aristokratų rūmų į platesnę kasdienę aplinką ir tapo Vengrijos buities bei dizaino kultūros dalimi.

Skirtingi Vengrijos porceliano veidai

Hollóháza, Herend ir Zsolnay pasakoja tris skirtingas istorijas.

Hollóháza atstovauja tęstinumui. Jos istorijoje susijungia ankstyvoji vietos amatininkystė, pramoninė gamyba ir XX amžiaus dizainas. Tai porcelianas, kuris ilgainiui tapo artimesnis kasdieniam žmogaus gyvenimui.

Herend kūrinius dažniausiai atpažįstame iš balto porceliano, preciziškos tapybos, aukso ir gausių istorinių dekorų. Tai objektai, susiję su stalo kultūra, aristokratų užsakymais ir meistryste, perduodama iš kartos į kartą.

Zsolnay atpažįstamas iš spalvos, glazūros, skulptūriškos formos ir drąsaus santykio su medžiaga. Jo kūriniai dažnai stovi ties keramikos, skulptūros, dizaino ir architektūros riba.

Herend siekė tobulumo kartodamas ir subtiliai keisdamas istorinius dekorus. Zsolnay ieškojo naujų medžiagos galimybių. Hollóháza išlaikė ilgametę gamybos tradiciją ir kartu prisitaikė prie besikeičiančio gyvenimo bei skonio.

Šios manufaktūros skiriasi, tačiau jas jungia pagarba medžiagai ir žmogaus darbui. Net tada, kai gamyba tapo modernesnė, svarbi kūrinio dalis liko meistro rankose.

Porcelianas, išlaikęs savo charakterį

Vengrijos porceliano istorija nėra vien manufaktūrų, datų ir dekorų sąrašas. Tai pasakojimas apie šalį, kuri į Europos taikomosios dailės istoriją įėjo ne mėgindama pranokti Meiseną ar Sèvres jų pačių taisyklėmis, bet atrasdama savitą balsą.

Herend porceliane tas balsas girdimas per meistro rankos tikslumą ir istorinių motyvų tęstinumą. Zsolnay keramikoje – per spalvą, eksperimentą ir medžiagos virsmą. Hollóháza darbuose – per ilgą vietos gamybos tradiciją ir kasdienybėje gyvenantį dizainą.

Gal todėl geriausi vengriški kūriniai ne tik puošia interjerą. Jie keičiasi priklausomai nuo to, kaip į juos žiūrime – iš arti ar iš toliau, dienos šviesoje ar vakare, kaip į istorinį liudijimą ar tiesiog gražų žmogaus rankomis sukurtą daiktą.