Kolekcionuojant tenka spręsti, ar ieškoti pavienio objekto poros, kitų tos pačios serijos kūrinių, ar palikti jį vieną. Vieni daiktai nuo pat pradžių buvo kuriami kaip ansamblio dalis, kiti tarpusavyje susiejami jau kolekcininko. Šį skirtumą verta suprasti prieš nusprendžiant, kuo papildyti savo kolekciją.
Kolekcionuojant tokie susitikimai kelia klausimų. Ar verta ieškoti visos serijos? Ar dvi panašios vazos iš tiesų sudaro porą? Ką reiškia pavienis grafikos lakštas, jeigu jis sukurtas kaip pasakojimo epizodas? Ir ar kolekcija gali būti vientisa, kai jos objektai niekada nebuvo skirti stovėti kartu?
Kai daiktai buvo sumanyti kartu
Europos dekoratyvinio meno istorijoje objektas dažnai buvo kuriamas atsižvelgiant į kitus daiktus ir jų vietą kambaryje. Vazų rinkinys galėjo būti skirtas komodai ar židinio atbrailai, o dvi skulptūros – abiem interjero kompozicijos pusėms. Jų santykį kūrė aukštis, siluetas, kryptis ir pasikartojantis dekoras.
Viktorijos ir Alberto muziejaus tyrinėtos garnitūros – tarpusavyje derančių vazų bei kitų keraminių objektų rinkiniai – primena, kad kartais svarbus buvo visas ansamblis. XVII amžiaus Europoje išpopuliarėję tokie rinkiniai veikė interjero puošybą ir keramikos gamybą. Vieną jų dalį išėmus iš grupės, objektas išlieka, tačiau jo numatytas vaidmuo tampa mažiau akivaizdus.
Šiuolaikiniam kolekcininkui naudinga įsivaizduoti tą pirminį išdėstymą. Kodėl viena vaza aukštesnė? Kodėl kitos siluetas siauresnis? Atsakymas gali slypėti ne paties daikto neįprastume, o jo santykyje su kitomis rinkinio dalimis.
Panašumas dar nepatvirtina poros
Dvi vienodo dekoro vazos gali atrodyti įtikinamai, tačiau vien to nepakanka vadinti jas originalia pora. Vertinant jų ryšį reikėtų palyginti matmenis, formą, ženklus, medžiagą ir atlikimą. Praverčia manufaktūros katalogas ar dokumentas, kuriame toks modelis parodytas kaip porinis.
Kai kurių figūrų pozos papildo viena kitą: žvilgsniai ar gestai nukreipti į bendrą centrą. Kitais atvejais porą sudaro beveik vienodi dirbiniai. Todėl universalaus vizualinio požymio nėra. Skirtingas tapybos smulkumas taip pat savaime neįrodo, kad objektai nesusiję – rankomis dekoruotuose kūriniuose skirtumai gali būti natūralūs.
Svarbu tiksliai įvardyti, ką žinome. Istoriškai kartu išlikusi pora, vėliau suderinti to paties modelio egzemplioriai ir tiesiog estetiškai derantys daiktai yra skirtingi atvejai. Visi gali būti įdomūs kolekcijoje, tačiau jų istorija nevienoda.
Serija, kurios veikėjai turi savus vaidmenis
Vienas išraiškingiausių porceliano serijos pavyzdžių – XVIII amžiaus viduryje Johanno Joachimo Kändlerio sukurtas Meiseno „Beždžionių orkestras“. Žmonių elgesį mėgdžiojančios beždžionės čia tampa muzikantais: jų instrumentai, apranga ir laikysena kuria bendro pasirodymo įspūdį.
Pavienėje figūroje galima apžiūrėti modeliavimą, rankų gestus, tapybą ir komišką personažo išraišką. Pastačius kelias greta, atsiranda papildomas sluoksnis – veikėjų santykiai. Dirigento judesys įgauna kitą prasmę, kai priešais jį stovi muzikantai.
Tačiau serijos pažinimas neįpareigoja jos surinkti visos. Vieną kolekcininką gali dominti skirtingi tos pačios figūros atlikimai, kitą – vieno modeliuotojo kūryba, trečią – muzikos tema porceliane. Tas pats objektas gali priklausyti keliems skirtingiems rinkimo sumanymams.
Grafikos lakštas ir pasakojimo seka
Grafikoje ryšys tarp kūrinių gali būti ne vien vizualinis, bet ir pasakojamasis. Williamo Hogartho „A Rake’s Progress“ ciklo graviūros, išleistos 1735 metais, aštuoniais epizodais pasakoja Tomo Rakewello gyvenimo nuosmukį. Te Papa muziejuje saugomas visas aštuonių graviūrų rinkinys leidžia sekti šią istoriją nuo pradžios iki pabaigos.
Vienas lakštas gali būti įdomus dėl kompozicijos, personažų ar socialinės satyros. Vis dėlto žinant ankstesnes ir vėlesnes scenas aiškiau suprantama, kas jame vyksta. Serijos numeris tokiu atveju žymi vietą pasakojime.
Kartu nereikėtų painioti ciklo dalies su konkrečiu jos atspaudu. Pavyzdžiui, Metropoliteno muziejuje saugomas aštuntosios Hogartho scenos egzempliorius aprašytas kaip 1763 metais pakartotinai išleistas, retušuotos būsenos atspaudas. Renkant ciklą svarbu žinoti ne tik tai, kurios scenos trūksta, bet ir kokių leidimų bei būsenų lakštai jau turimi.
Kada verta ieškoti trūkstamos dalies
Paieška prasminga tada, kai aišku, ką naujas objektas papildys. Trūkstama serijos scena gali atkurti pasakojimo seką. Kita porinės skulptūros figūra – padėti suprasti abiejų kompoziciją. Servizo dalis gali parodyti, kaip tas pats dekoras buvo pritaikytas kitokiai formai.
Prieš ieškant verta kuo tiksliau apibrėžti norimą atitikimą. Ar svarbus konkretus modelis, dekoras, dydis, laikotarpis? Ar siekiama atkurti istorinę visumą, ar sudaryti asmeninį rinkinį? Nuo atsakymo priklauso, kurie skirtumai priimtini, o kurie pakeistų patį sumanymą.
Vien noras užpildyti tuščią vietą gali skatinti skubėti. Trūkstama dalis neturėtų užgožti konkretaus egzemplioriaus būklės ir kokybės. Kartais prasmingiau palikti paiešką atvirą, negu papildyti kolekciją daiktu, kurio kitu atveju nesirinktume.
Kolekciją gali jungti ir kolekcininko žvilgsnis
Ne visi kartu eksponuojami objektai turi būti vienos serijos. Kolekciją gali jungti tema, medžiaga, laikotarpis ar tam tikras meninis klausimas. Skirtingų autorių gyvūnų skulptūros leidžia palyginti judesio perteikimą. Kelių manufaktūrų balto porceliano figūros – stebėti, kaip šviesa atskleidžia modeliavimą. To paties motyvo grafikos lakštai – tyrinėti skirtingas jo interpretacijas.
Tokios visumos niekas iš anksto nesuprojektavo. Ją pamažu sukuria pasirinkimai. Vis dėlto naudinga atskirti asmeninį sugretinimą nuo istorinio ryšio: greta pastatyti daiktai netampa originaliu ansambliu vien todėl, kad gerai dera.
Naujas kūrinys gali priversti sugrįžti prie jau turimo. Šalia santūrios figūros išryškėja kitos puošnumas, greta natūralistinio gyvūno – stilizuoto silueto tikslumas. Kolekcija tuomet suteikia galimybę lyginti, pastebėti ir tikslinti savo supratimą.
Ne kiekviena kolekcija turi būti užbaigta
Istorinės serijos pilnumas yra patikrinamas dalykas: galima nustatyti, kokios dalys jai priklauso ir kurių dar trūksta. Asmeninės kolekcijos užbaigtumas kur kas labiau priklauso nuo jos kūrėjo sumanymo. Ji gali būti nedidelė, tačiau aiškiai atskleisti pasirinktą temą.
Todėl pavienio objekto nereikia skubėti laikyti nepilnos kolekcijos pradžia. Kartais vienos figūros pakanka norint pažinti autorių ar modelį. Kitą kartą būtent ji paskatina ilgai ieškoti antrosios.
Abu pasirinkimai gali būti pagrįsti. Svarbiausia suprasti, kodėl objektą norisi išsaugoti ir ką jo buvimas šalia kitų leidžia pamatyti. Nuo šio klausimo prasideda kolekcija, kurios kryptį lemia pažinimas ir asmeninis santykis su kūriniais.
Šaltiniai
- Victoria and Albert Museum – A history of garnitures. Keraminių ansamblių istorija ir jų vieta Europos interjeruose.
- MEISSEN – Monkey Orchestra. Kändlerio sukurtos figūrų serijos istorija ir personažai.
- Museum of New Zealand Te Papa Tongarewa – A rake’s progress. Plate 8. The rake in Bedlam. Hogartho ciklas, jo seka ir 1735 metų graviūrų leidimas.
- The Metropolitan Museum of Art – A Rake’s Progress, Plate 8. Konkretaus atspaudo data, pakartotinis leidimas ir būsena.
Istoriniai pavyzdžiai parengti pagal nurodytus šaltinius. Kolekcijos formavimo ir objektų sugretinimo svarstymai – RARITUS redakcinė interpretacija.