
Šiandien spalvas laikome savaime suprantama meninės kūrybos dalimi, tačiau prieš kelis šimtmečius kai kurių pigmentų išgavimas reikalavo sudėtingų technologinių žinių, ilgo darbo ir didelių išlaidų.
Vienas ryškiausių to pavyzdžių – natūralus ultramarinas. Iš lazurito išgaunamas sodriai mėlynas pigmentas šimtmečius buvo viena vertingiausių Europos tapytojų naudojamų medžiagų.
Nuo Afganistano iki Europos dirbtuvių
Šio pigmento kelionė prasidėdavo atokiame Afganistano Badachšano regione. Čia, kalnų kasyklose, buvo išgaunamas pusbrangis akmuo lapis lazuli, kurio sudėtyje yra mėlyno mineralo lazurito.
Viduramžių Europą šis akmuo pasiekdavo ilgais prekybos keliais, dažnai per Veneciją. Pats pavadinimas ultramarinas kilo iš lotyniško posakio, reiškiančio „iš už jūros“, tačiau ilga kelionė buvo tik viena priežasčių, dėl kurių pigmentas kainavo taip brangiai.
Kaip akmuo virsta pigmentu
Lazurito akmenyje gausu kitų mineralų, todėl paprastai jį sutrynus gaunama ne tokia sodri, priemaišų paveikta spalva. Apie 1400 metus italų tapytojas Cennino Cennini savo traktate „Il libro dell’arte“ išsamiai aprašė ultramarino gamybos būdą.
Susmulkintas akmuo buvo sumaišomas su derva, mastika ir vašku, suformuojant vientisą masę. Ją palaikius, meistrai minkydavo šiltame šarmo tirpale, iš kurio vėliau atskirdavo mėlyną pigmentą. Procesas buvo kartojamas keletą kartų, kiekvieną kartą gaunant skirtingos kokybės medžiagą.
Pirmosios išgautos porcijos pasižymėjo sodriausia ir gryniausia mėlyna spalva. Vėlesnėse daugėjo priemaišų, o paskutinės frakcijos būdavo gerokai blankesnės, pilkšvo atspalvio. Taip iš to paties akmens buvo gaunami skirtingos kokybės ir vertės pigmentai.
Spalva, vertingesnė už auksą
Aukščiausios kokybės natūralus ultramarinas kai kuriais istorijos laikotarpiais buvo toks brangus, kad jo vertė, skaičiuojant pagal svorį, galėjo pranokti net auksą.
Vienas įdomiausių kainos liudijimų išliko vokiečių dailininko Albrechto Durerio užrašuose. 1521 metais, lankydamasis Antverpene, jis už vieną unciją gero ultramarino atidavė savo kūrinių, įvertintų 12 dukatų.
Tai buvo didelė suma, atskleidžianti, kokią reikšmę galėjo turėti vienas tapybai skirtas pigmentas. Nenuostabu, kad jo naudojimas kartais būdavo atskirai aptariamas paveikslų užsakymo sutartyse. Brangus pigmentas reikalavo ne tik meninių, bet ir ekonominių sprendimų.
Rafaelio tapybos technika

Ultramarinas buvo ypač vertinamas religinėje tapyboje. Juo dažnai vaizduotas Mergelės Marijos apsiaustas, o sodri mėlyna padėdavo pabrėžti jos išskirtinę reikšmę, tačiau brangaus pigmento naudojimas ne visada reiškė storą jo sluoksnį.
Londono Nacionalinėje galerijoje saugomas Rafaelio 1505 metų altorinis paveikslas „Ansidei Madonna“ atskleidžia įdomų tapybos technologijos pavyzdį. Moksliniai tyrimai parodė, kad Marijos apsiaustas nutapytas naudojant du skirtingus mėlynus pigmentus. Apatiniam sluoksniui naudotas azuritas, o virš jo užteptas plonas, beveik gryno ultramarino sluoksnis.
Ši technika leido išgauti sodrią, gilią mėlyną spalvą, panaudojant skirtingas abiejų pigmentų savybes. Tai puikus priminimas, kad senųjų meistrų tapybą formavo ne vien meninė vaizduotė, bet ir išsamus medžiagų pažinimas.
Vermejeris ir prabanga, slypinti šešėliuose

XVII amžiuje natūralų ultramariną itin mėgo olandų tapytojas Johannesas Vermejeris. Vienas garsiausių jo kūrinių – „Mergina su perlo auskaru“, nutapytas apie 1665 metus ir šiandien saugomas Hagos „Mauritshuis“ muziejuje. 2018 metais atlikti moksliniai tyrimai leido naujai pažvelgti į paveikslo medžiagas ir tapybos techniką.
Paaiškėjo, kad merginos mėlynas galvos apdangalas sukurtas derinant skirtingus dažų sluoksnius. Šviesesnėse vietose ultramarinas maišytas su švino baltuoju pigmentu, o tamsesnėse naudoti tamsūs pagrindai ir skaidrūs mėlynos spalvos sluoksniai. Dar įdomesnis atradimas laukė tyrinėjant merginos geltoną švarką. Specialistai nustatė, kad Vermejeris ultramariną naudojo net jo šešėliuose.
Brangus mėlynas pigmentas buvo maišomas su kitomis spalvomis, siekiant subtilių toninių perėjimų.
Dar vienas netikėtas atradimas slypėjo už merginos nugaros. Šiandien paveikslo fonas atrodo beveik juodas. Vis dėlto tyrimai atskleidė, kad iš pradžių jis buvo tamsiai žalias, su vos pastebimomis audinio klostėmis. Šiam fonui Vermejeris naudojo skaidrų dažų sluoksnį, kuriame buvo indigo ir geltonų augalinių dažiklių. Bėgant amžiams šios medžiagos pakito ir išbluko, todėl pradinis fonas prarado savo spalvą bei dalį detalių.
Paveikslas, kuriuo žavimės šiandien, ne visai toks, kokį kadaise matė pats jo autorius.
Ką matome muziejuje šiandien?
XIX amžiuje pradėjus gaminti sintetinį ultramariną, sodri mėlyna spalva tapo gerokai prieinamesnė, tačiau šimtmečius natūralus pigmentas buvo brangi medžiaga, siejusi tolimas kasyklas, prekybos kelius, sudėtingą amato technologiją ir menininko sumanymus.
Šiandien žvelgdami į meno kūrinį dažniausiai pirmiausia pastebime tai, kas jame pavaizduota. Tačiau norint jį geriau suprasti, verta pažvelgti giliau – į autoriaus pasirinktą techniką, naudotas medžiagas ir patį kūrybos procesą.
Kartais šios, iš pirmo žvilgsnio nematomos detalės atskleidžia ne mažiau nei tai, ką matome drobėje.