Art deco skulptūra: judesys, forma ir naujo amžiaus estetika

1925 m. Paryžiuje surengta tarptautinė dekoratyvinio ir industrinio meno paroda tapo svarbiu atskaitos tašku stiliui, kurį šiandien vadiname art deco. Parodoje skulptūra buvo rodoma greta baldų, stiklo, keramikos ir metalo dirbinių. Tai buvo ne atsitiktinis sugretinimas: meno kūrinys galėjo būti kuriamas galvojant apie visą kambarį, jo šviesą ir žmogų, kuris jame gyvens.

Art deco neturėjo vienos skulptūrinės formulės. To paties laikotarpio kūriniai kartais atrodo beveik priešingi: vienas pilnas smulkių detalių ir spalvų, kitas – lygus, santūrus, paliekantis tik svarbiausias kūno linijas.

Ne vienos kilmės stilius

1925 m. paroda art deco nesukūrė iš niekur. Prancūzijoje apie modernų dekoratyvinį meną buvo kalbama dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o paroda buvo planuojama nuo 1912-ųjų. Po karo susidomėjimas naujomis formomis tik sustiprėjo. Norėta daiktų, kurie tiktų šiuolaikiniam gyvenimui, tačiau išlaikytų aukštą amato kokybę.

Menininkai žvalgėsi labai plačiai: į senovės Egiptą, Afrikos ir Rytų Azijos meną, į kubizmo geometriją ir naują mašinų pasaulį. 1922 m. atrastas Tutanchamono kapas dar labiau sustiprino egiptietiškų motyvų madą. Viename kūrinyje šie šaltiniai galėjo susitikti su visai tradiciniu bronzos liejimu ar akmens apdirbimu. Dėl to art deco geriau suprasti kaip laikotarpio skonį, o ne kaip vieną griežtą skulptūros taisyklių rinkinį.

Scena ir judesys

Tarpukario Paryžiuje šokis ir teatras buvo matomi visur – afišose, žurnaluose, madoje ir mažose interjero skulptūrose. Rusų baleto spektakliai veikė dekoratyvinio meno kūrėjus, o šokėjų pozos suteikė skulptoriams galimybę kalbėti apie judesį nevaizduojant jo pažodžiui.

Demétre’as Chiparus sukūrė ne vieną tokią figūrą. Jo šokėjų kostiumai, iškeltos rankos ir pailgintos kūno linijos sukuria scenos įspūdį. Kai kuriuose kūriniuose bronza derinama su dramblio kaulu, o spalvintas ar paauksuotas metalo paviršius dar labiau pabrėžia kostiumą. Žiūrint į figūrą iš šono, kartais geriausiai matyti tai, ko nepastebi iš priekio – kaip visa poza remiasi į vieną judesio liniją.

Šiandien tokias figūras galime vertinti dėl meistrystės, kartu matydami ir savo laikotarpio ribas. Tarpukario susižavėjimas kitų kraštų kultūromis neretai virsdavo supaprastintais, egzotiškais sceniniais įvaizdžiais. Tai taip pat yra šių kūrinių istorijos dalis.

Lokys be išraižyto kailio

Visai kitokį kelią pasirinko François Pomponas. Jo „Baltasis lokys“, pirmą kartą parodytas 1922 m. Paryžiaus Rudens salone, išgarsėjo ne puošnumu, o formos aiškumu. Skulptorius nesistengė išraižyti kiekvieno plauko. Jis paliko gyvūno nugaros linkį, galvos padėtį, sunkias kojas ir žingsnį. To pakanka, kad lokys atrodytų judantis.

Pompono modelis buvo gaminamas įvairaus dydžio, taip pat iš porceliano, marmuro ir bronzos. Maža figūra galėjo stovėti ant stalo, o didžioji turėjo visai kitą santykį su erdve. Tai geras priminimas, kad skulptūros poveikį keičia ne vien jos forma, bet ir mastelis.

Stiklas ir greičio pojūtis

Art deco skulptūra neapsiribojo sale ar namais. René Lalique kūrė stiklines figūras automobilių radiatoriams. Apie 1925 m. sukurta „Victoire“ vaizduoja moters galvą, kurios plaukai nusidriekia atgal, lyg ją pasitiktų stiprus vėjas. Nedidelis objektas pasako daug apie to meto susižavėjimą greičiu: jis buvo skirtas automobiliui, tačiau veikė ir kaip savarankiška skulptūra.

Lalique atvejis įdomus ir dėl šviesos. Bronzinės figūros siluetas paprastai išlieka aiškus bet kokiame apšvietime. Stiklas keičiasi: vienoje vietoje tampa matinis, kitoje praleidžia šviesą. Tą pačią formą galima pastebėti vis iš naujo vien pakeitus žiūrėjimo kampą.

Medžiaga keičia kūrinį

Bronza leidžia išlaikyti ploną ranką, sudėtingą pozą ir tvirtą pagrindą. Jos paviršių galima patinuoti, poliruoti, spalvinti ar paauksuoti. Akmens skulptūra kuriama kitaip: medžiaga šalinama, o ne pilama į formą, todėl kiekvienas įrankio žingsnis turi kitą svorį. Šie darbo būdai veikia ne tik paviršių, bet ir pačią kompoziciją.

Art deco kūrėjai nevengė derinti skirtingų medžiagų. Tuo pat metu vis svarbesnės tapo gamybos technologijos. Tas pats modelis galėjo būti išlietas daugiau nei vieną kartą, tačiau atskirų egzempliorių paviršiaus apdaila ir vėlesnė istorija skiriasi. Todėl kalbant apie tokias skulptūras svarbu atskirti autoriaus sukurtą modelį nuo konkretaus išlikusio dirbinio.

Skulptūra kambaryje

Art deco skulptūra dažnai buvo skirta erdvei, kurioje praleidžiamas laikas, o ne vien parodų salei. Ji stovėjo greta šviestuvo, vazos ar baldo. Tačiau žodis „dekoratyvi“ čia neturėtų reikšti „nesvarbi“. Gerai sukurta maža figūra išlieka įdomi net išimta iš savo laikotarpio interjero.

Émile-Jacques’as Ruhlmannas, vienas žymiausių to meto interjerų kūrėjų, mėgo Pompono lokį ir rodė jį savo 1925 m. parodos kambariuose. Paryžiaus Edgaro Brandto galerijoje skulptūra buvo pristatoma kartu su paveikslais, stiklu, baldais ir keramika. Šie pavyzdžiai padeda suprasti, kodėl nedidelis meno objektas galėjo būti toks svarbus visai erdvei: jis ne užpildydavo tuščią vietą, o suteikdavo kambariui savą ritmą.

Chiparuso šokėja ir Pompono lokys beveik neturi nieko bendra išvaizda. Vis dėlto abu kūriniai aiškiai rodo, ką skulptoriai anuomet bandė pasiekti: vieni judesį sutelkė pozoje ir kostiume, kiti – keliose tiksliai parinktose linijose. Galbūt todėl šias figūras vis dar norisi apeiti ir pažiūrėti dar kartą iš kitos pusės.