Nuo XVIII a. Saksonijos rūmų iki XX a. modernaus dizaino Vokietijos porcelianas nuėjo išskirtinį kelią. „Meissen“, „Nymphenburg“, KPM Berlin, „Fürstenberg“, „Hutschenreuther“ ir „Rosenthal“ ne tik gamino indus ar dekoratyvinius objektus – šios manufaktūros formavo europietišką porceliano sampratą.
Porcelianas Europoje ilgą laiką buvo beveik paslaptinga medžiaga. Iš Kinijos atkeliaujantys balti, ploni ir šviesą praleidžiantys dirbiniai XVII a. Europos valdovų rūmuose buvo vertinami kaip prabangos objektai. Jų buvo trokštama, jie buvo kolekcionuojami, dovanojami monarchų vieni kitiems ir eksponuojami specialiai porcelianui skirtuose kabinetuose.
Tačiau europiečiams ilgai nepavyko suprasti, kaip ši medžiaga gaminama. Lūžis įvyko XVIII a. pradžioje Vokietijoje.
Meissen – europietiško porceliano pradžia
1710 m. Saksonijoje įkurta „Meissen“ manufaktūra tapo pirmąja Europoje, pradėjusia sėkmingai gaminti tikrą kietąjį porcelianą.
Tai buvo ne vien technologinis pasiekimas. „Meissen“ labai greitai tapo svarbia menine institucija.
Ankstyvuosiuose kūriniuose dar buvo juntama stipri Kinijos ir Japonijos porceliano įtaka – europiečiai kartojo Rytų ornamentus, spalvas ir formas. Tačiau netrukus manufaktūra pradėjo ieškoti savitos meninės kalbos.
Didžiulį vaidmenį čia atliko skulptorius Johannas Joachimas Kändleris. Jo XVIII a. porceliano figūros – gyvūnai, rūmų personažai, mitologinės scenos, muzikantai ir garsiosios „Commedia dell’arte“ figūrėlės – porcelianą pavertė tikra skulptūros medžiaga.
Būtent čia išryškėjo viena svarbiausių vokiško porceliano savybių: techninis meistriškumas tapo neatsiejamas nuo skulptūrinės išraiškos.
„Meissen“ sukryžiuotų kardų ženklas ilgainiui tapo vienu lengviausiai atpažįstamų porceliano ženklų pasaulyje.
Nymphenburg – porcelianas kaip skulptūra
Jeigu „Meissen“ galima vadinti Vokietijos porceliano pradžia, „Nymphenburg“ yra viena subtiliausių jo skulptūrinės tradicijos išraiškų.
Bavarijos manufaktūra veiklą pradėjo XVIII a. ir buvo glaudžiai susijusi su Miuncheno valdovų rūmais. Tačiau jos kūriniai nuo pat pradžių pasižymėjo kiek kitokiu charakteriu nei puošnus Saksonijos porcelianas.
Ypač svarbus buvo skulptorius Franzas Antonas Bustelli, kurio rokoko figūros šiandien laikomos vienais rafinuočiausių XVIII a. porceliano plastikos kūrinių.
„Nymphenburg“ skulptūros dažnai atrodo lengvesnės ir santūresnės. Net nedidelėse figūrose jaučiamas judesys, charakteris ir kruopščiai perteikta anatomija. Tai ypač ryšku gyvūnų skulptūrose.
Šunys, arkliai, paukščiai ir laukiniai gyvūnai čia nėra vien dekoratyvūs aksesuarai. Geriausiuose darbuose jie tampa savarankiškais portretais, kuriuose galima įžvelgti gyvūno laikyseną, temperamentą ir konkrečią judesio akimirką.
„Nymphenburg“ iki šiol puoselėja daugelį rankų darbo tradicijų, todėl manufaktūros vardas kolekcininkams siejasi ne tik su istorija, bet ir su ypač aukšta atlikimo kultūra.
KPM Berlin – karališkoji Prūsijos estetika
1763 m. Prūsijos karalius Frydrichas II perėmė Berlyne veikusią porceliano manufaktūrą. Ji tapo Königliche Porzellan-Manufaktur Berlin – KPM Berlin.
KPM charakteris buvo kitoks.
Jei „Meissen“ dažnai siejamas su rokoko fantazija, o „Nymphenburg“ – su subtilia skulptūrine plastika, KPM porceliane ryškesnė klasicizmo, reprezentacijos ir architektūrinės tvarkos tradicija.
Manufaktūra gamino prabangius servizus, vazas, dekoratyvines plokštes ir skulptūras Prūsijos rūmams bei Europos aristokratijai.
XIX a. ypatingo dėmesio sulaukė KPM porceliano plokštės, ant kurių buvo tapomi portretai, religinės ir žanrinės scenos. Aukštos kokybės tapyba kartais priartėdavo prie miniatiūrinio aliejinio paveikslo įspūdžio.
Mėlynas KPM skeptras iki šiol yra vienas žinomiausių vokiško porceliano ženklų.
Fürstenberg – santūresnė tradicija
1747 m. įkurta „Fürstenberg“ manufaktūra, pirmuosius porceliano gaminius pristačiusi 1753 m., yra viena seniausių iki šiol veikiančių Vokietijos porceliano manufaktūrų.
Jos istorija puikiai parodo, kaip XVIII a. Vokietijos kunigaikštystės ir karališkieji dvarai varžėsi ne tik architektūros ar tapybos, bet ir porceliano gamybos srityje.
Turėti savo manufaktūrą buvo prestižo klausimas.
„Fürstenberg“ kūriniuose galima įžvelgti rokoko, vėliau – klasicizmo ir istorizmo įtaką. Tačiau, palyginti su kai kuriomis kitomis to meto manufaktūromis, jos estetika dažnai yra santūresnė.
Kolekcininkams ypač įdomūs ankstyvieji XVIII ir XIX a. darbai bei figūrinis porcelianas.
XIX amžius – porcelianas išeina iš rūmų
Pramonės revoliucija visiškai pakeitė porceliano pasaulį.
XVIII a. aukštos kokybės porcelianas pirmiausia buvo aristokratijos privilegija. XIX a., tobulėjant gamybos technologijoms, jis pamažu tapo prieinamas platesnei visuomenės daliai.
Vokietijoje atsirado daugybė naujų fabrikų. Vienas svarbiausių vardų – „Hutschenreuther“.
1814 m. Bavarijoje prasidėjusi įmonės istorija vėliau išaugo į vieno reikšmingiausių Vokietijos porceliano gamintojų pasakojimą. „Hutschenreuther“ gamino ir kasdienius servizus, ir dekoratyvinį bei skulptūrinį porcelianą.
Šiuo laikotarpiu atsirado įdomi priešprieša: vienoje pusėje išliko senosios karališkosios manufaktūros, saugojusios rankų darbo tradicijas, o kitoje augo moderni porceliano pramonė.
Būtent iš šios aplinkos XIX a. pabaigoje iškilo dar vienas svarbus vardas.
Rosenthal – kai porcelianas susitinka su moderniu menu
„Rosenthal“ istorija prasidėjo 1879 m., kai Philippas Rosenthalis Bavarijoje pradėjo porceliano dekoravimo verslą.
Per kelis dešimtmečius įmonė tapo viena svarbiausių Vokietijos porceliano gamintojų. Tačiau „Rosenthal“ reikšmė slypi ne vien gamybos mastuose.
XX a. įmonė sąmoningai pradėjo bendradarbiauti su menininkais, architektais ir dizaineriais. Porcelianas čia nebebuvo tik istorinė forma ar klasikinis servizas – jis tapo šiuolaikinio dizaino objektu.
Ypač svarbi buvo XX a. antroji pusė, kai „Rosenthal“ projektus kūrė tarptautiniu mastu žinomi dizaineriai ir menininkai.
Septintajame dešimtmetyje pradėta „Rosenthal Studio-Line“ kryptis dar labiau nutolino įmonę nuo tradicinio porceliano fabriko sampratos. Formos tapo geometrinės, minimalistinės, kartais net architektūriškos.
Tai buvo visiškai kitoks pasaulis nei Kändlerio XVIII a. „Meissen“ figūros, tačiau tarp jų galima įžvelgti tą pačią idėją: porcelianas nėra vien buities medžiaga. Jis gali būti meno ir dizaino forma.
Nuo rūmų kolekcijų iki modernaus interjero
Žvelgiant į daugiau nei du šimtmečius Vokietijos porceliano istorijos, atsiskleidžia ne viena stilistinė kryptis, o nuolatinė transformacija.
„Meissen“ išsprendė europietiško porceliano technologinę paslaptį ir pavertė jį skulptūros medžiaga.
„Nymphenburg“ parodė, kiek subtilumo galima sutalpinti nedidelėje porceliano figūroje.
KPM Berlin suteikė porcelianui karališkosios reprezentacijos ir klasicistinės tvarkos.
XIX a. gamintojai porcelianą iš rūmų perkėlė į besiformuojančios Europos viduriniosios klasės namus.
O „Rosenthal“ XX a. parodė, kad ta pati medžiaga gali būti visiškai moderni.
Todėl šiandien kolekcionuojant vokišką porcelianą įdomiausias dažnai būna ne vien manufaktūros vardas. Svarbu suprasti laikotarpį, autorių, modelį, atlikimo kokybę ir kontekstą, kuriame konkretus kūrinys atsirado.
Du objektai su tuo pačiu gamintojo ženklu gali turėti visiškai skirtingą kultūrinę ir kolekcinę reikšmę.
Porcelianas kaip Europos istorijos liudininkas
Porceliano istorija kartu yra ir pačios Europos istorijos fragmentas.
XVIII a. jis pasakojo apie valdovų ambicijas ir rūmų kultūrą. XIX a. – apie industrializaciją ir augančią miestų visuomenę. XX a. – apie modernizmą ir naują dizaino sampratą.
Galbūt todėl senas porceliano kūrinys šiandien įdomus ne vien savo grožiu.
Paėmus jį į rankas, galima matyti ne tik objektą, bet ir laiką, kuriame jis buvo sukurtas.
Nuo mėlynų „Meissen“ kardų iki modernaus „Rosenthal“ ženklo – Vokietijos porceliano istorija iš esmės yra pasakojimas apie tai, kaip amatas tampa menu, o menas – kasdienio gyvenimo dalimi.
Šaltiniai: oficialūs „Meissen“, „Nymphenburg“, KPM Berlin, „Fürstenberg“ ir „Rosenthal“ istorijos archyvai; „Porzellanikon“ – Bavarijos valstybinis porceliano muziejus.