Šiandien paveikslas virš komodos, porceliano figūra vitrinoje ar bronzinė skulptūra ant stalo gali atrodyti tiesiog kaip interjero detalės. Tačiau šimtmečius Europos namuose meno objektai reiškė kur kas daugiau. Jie pasakojo apie šeimininko išsilavinimą, keliones, skonį, socialinę padėtį ir kartais net jo požiūrį į pasaulį.
Interjeras niekada nebuvo vien baldų rinkinys.
Nuo Renesanso kolekcininko kabineto iki XIX a. miestietiško salono Europos namai pamažu tapo erdve, kurioje architektūra, baldai, tapyba, porcelianas ir skulptūra pradėjo veikti kartu.
Nemažą dalį to, ką šiandien vadiname interjero stiliumi, sukūrė būtent noras gyventi tarp surinktų daiktų.
Nuo retenybių kabineto
Viena ankstyviausių europietiško kolekcionavimo formų buvo vadinamieji „Wunderkammer“ – retenybių arba įdomybių kabinetai.
XVI–XVII a. juose greta meno kūrinių galėjo atsidurti mineralai, kriauklės, egzotiški augalai, moksliniai instrumentai, senovinės monetos ar iš tolimų kraštų atkeliavę neįprasti objektai. Riba tarp meno kolekcijos, gamtos pažinimo ir smalsumo dar nebuvo tokia aiški kaip šiandien. Vėliau ši kolekcionavimo tradicija turėjo įtakos ir muziejų bei jų ekspozicijų formavimuisi.
Svarbiausia buvo ne vien turėti retą objektą.
Svarbu buvo jį parodyti.
Taip kolekcija pradėjo keisti pačią gyvenamąją erdvę. Atsirado specialios spintos, kabinetai, lentynos ir kambariai, kurių paskirtį diktavo juose laikomi daiktai.
Daiktai nebebuvo pritaikomi prie interjero. Tam tikra prasme interjeras pradėtas kurti aplink daiktus.
Porcelianas – turtas, kurį reikėjo matyti
XVII–XVIII a. vienu geidžiamiausių Europos kolekcionavimo objektų tapo porcelianas.
Iš Rytų atkeliavę kūriniai buvo brangūs ir reti, todėl didelė porceliano kolekcija savaime demonstravo šeimininko padėtį. Baroko rūmuose atsirado net atskiri porcelianui skirti kabinetai ir vadinamieji porceliano kambariai, kuriuose porcelianas buvo komponuojamas kartu su veidrodžiais, prabangiais medžio paviršiais ir kitomis dekoratyvinėmis medžiagomis.
Porceliano figūra tokiame interjere nebuvo atsitiktinai ant stalo pastatytas papuošimas.
Ji buvo bendros kompozicijos dalis.
Kai XVIII a. pradžioje Europoje pradėtas gaminti savas kietasis porcelianas, „Meissen“ ir kitų manufaktūrų kūriniai dar labiau išplėtė galimybes dekoruoti namus porcelianu.
Servizai, vazos, gyvūnų skulptūros, alegorinės ir mitologinės figūros galėjo būti derinamos su baldais, tekstile ir tapyba.
Taip dekoratyvinis menas vis labiau tapo interjero kalbos dalimi.
Grand Tour – kelionė, kuri grįždavo namo
XVII–XIX a. tarp turtingų Europos šeimų jaunimo išpopuliarėjo vadinamasis „Grand Tour“ – ilgos pažintinės kelionės po svarbiausius Europos kultūros centrus.
Ypač svarbi buvo Italija.
Roma, Florencija ir Venecija suteikė galimybę tiesiogiai susidurti su Antikos, Renesanso ir Baroko menu.
Tačiau keliautojai grįždavo ne vien su prisiminimais.
Jie pirkdavo paveikslus, graviūras, skulptūras, senienas ir kitus objektus. XVIII a. tokios kelionės reikšmingai prisidėjo prie neoklasicistinio skonio plitimo Šiaurės Europoje. Parsivežti kūriniai buvo eksponuojami privačiuose namuose, o kelionėse matytos architektūros ir interjero idėjos pritaikomos rezidencijose.
Taip namai tapdavo savotišku žmogaus gyvenimo žemėlapiu.
Romėniška skulptūra galėjo priminti kelionę į Italiją. Venecijos vaizdas – viešnagę mieste. Porcelianas – ryšius su kitu Europos dvaru ar manufaktūra.
Kolekcija pasakodavo šeimininko istoriją dar prieš jam pradedant kalbėti.
Paveikslas atranda savo sieną
Keitėsi ir sienos.
Didžiuosiuose rūmuose paveikslų kolekcijos ilgainiui galėjo užimti ištisas galerijas. Kūriniai buvo komponuojami ne pagal šiandien muziejuose įprastą principą, kai aplink vieną paveikslą paliekama daug tuščios erdvės, bet kur kas tankiau.
Tačiau XVIII a. keitėsi pats interjero suvokimas.
Sienų apmušalai, medžio panelės, veidrodžiai ir tapyba pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Net gobelenų, ilgą laiką buvusių vienu svarbiausių reprezentacinių rūmų elementų, reikšmė mažėjo, augant senųjų meistrų tapybos, šilkinių sienų apmušalų ir tapetų populiarumui.
Meno kolekcija jau ne tik užpildė namą.
Ji formavo jo architektūrinį ritmą.
XIX amžius – kolekcionavimas persikelia į miestą
XIX a. kolekcionavimo kultūra ėmė keistis dar kartą.
Pramonės revoliucija, augantys miestai ir stiprėjanti vidurinioji klasė reiškė, kad meno bei dekoratyvinių objektų pasaulis nebebuvo skirtas tik karališkiesiems rūmams ir aristokratų rezidencijoms.
Miestietiškame interjere atsirado vitrinos su porcelianu, paveikslai, laikrodžiai, bronzinės skulptūros, kelionių suvenyrai ir paveldėti šeimos daiktai.
Interjeras tapo tankesnis ir asmeniškesnis.
Daiktų gausa, kuri šiandien minimalistiniame interjere galėtų atrodyti perteklinė, tuomet galėjo reikšti kultūringumą ir išprusimą.
Svarbus buvo ne tik atskiro objekto grožis, bet ir kolekcijos visuma.
Kai namai tampa asmeniniu muziejumi
XIX a. kolekcininko namuose riba tarp gyvenamosios erdvės ir ekspozicijos kartais tapdavo labai plona.
Paveikslai kabėjo grupėmis. Skulptūros stovėjo ant konsolių ir postamentų. Porcelianas buvo rodomas vitrinose. Ant baldų atsirasdavo bronzos, laikrodžiai ir nedideli dekoratyviniai objektai.
Tačiau būtent iš tokių privačių kolekcijų vėliau susiformavo ir dalis didžiųjų muziejų rinkinių. Jau XIX a., kuriant muziejų kolekcijas, dekoratyviniai ir taikomieji menai buvo vertinami greta tapybos bei skulptūros kaip reikšminga kultūros dalis.
Privatus kolekcionavimas ir viešieji muziejai nėra visiškai atskiri pasauliai.
Istoriškai vienas augo šalia kito.
XX amžius – mažiau daiktų, daugiau erdvės
Modernizmas pakeitė santykį su daiktais.
Interjeras tapo švaresnis, ornamentas – santūresnis, o meno kūriniui dažnai buvo paliekama daugiau erdvės.
Tačiau kolekcionavimo poreikis niekur nedingo.
Pasikeitė tik eksponavimo būdas.
Vietoje dešimčių objektų vienoje vitrinoje galėjo atsirasti viena skulptūra ant komodos. Vietoje paveikslais nukabinėtos sienos – vienas stiprus kūrinys.
Meno objektas vis dažniau tapo ne interjero užpildu, o jo akcentu.
Būtent čia istorinė kolekcionavimo tradicija susitinka su šiuolaikiniais namais.
Ne tobulas derinys, o asmeninė kolekcija
Galbūt įdomiausi interjerai atsiranda tada, kai juose ne viskas priklauso tam pačiam laikotarpiui.
XVIII a. porceliano figūra gali stovėti ant XX a. komodos. XIX a. paveikslas – kabėti virš modernaus baldo. Nedidelė bronzinė skulptūra gali būti šalia šiuolaikinės knygos ar keramikos.
Istoriškai kolekcijos retai atsirasdavo per vieną dieną.
Jos augdavo.
Vienas daiktas būdavo paveldimas, kitas parsivežamas iš kelionės, trečias perkamas todėl, kad tiesiog patiko. Laikui bėgant tarp iš pirmo žvilgsnio skirtingų objektų atsirasdavo ryšys.
Todėl kolekcionavimas nėra vien daiktų kaupimas.
Geriausiu atveju tai yra atrankos procesas.
Namai, kurie pasakoja apie žmogų
Šiandien mums nebereikia porceliano kabineto, kad parodytume savo padėtį, ar „Grand Tour“ kelionės, kad galėtume įsigyti itališką paveikslą.
Tačiau viena sena kolekcionavimo savybė išliko.
Daiktai, kuriuos pasirenkame laikyti šalia savęs, kažką apie mus pasako.
Galbūt todėl namai, kuriuose yra per ilgą laiką surinktų meno kūrinių, dažnai jaučiasi kitaip nei vienu kartu įrengtas interjeras.
Jame atsiranda sluoksnių.
Skirtingi laikotarpiai, medžiagos, autoriai ir istorijos pradeda kalbėtis tarpusavyje.
Menas namuose nebūtinai turi derėti prie interjero. Kartais būtent interjeras ilgainiui susiformuoja aplink meną.